Dub York [spn1]
[2009-01-03]
Su draugais ir tėčiu buvome arabiškame/amerikietiškame (labai skirtingi rajonai) mieste. su tėčiu sėdėjome kavinėje, kol jis paprašė nueiti į miesto pakraštį (5 min. kelio, nors tai buvo didmiestis), paimti ten stovintį amerikietišką vilkiką, skirtą mašinų tempimui, ir nuvažiuoti kažkur kažko paimti. vilkikas stovėjo šalia dirbtuvių. nedrįsau ten dirbančio vyruko paklausti, ar galima pasiimti mašiną, tačiau imti ir išvažiuoti negalėjau (žinojau, kur yra raktai). neapsisprendęs sukinėjausi tol, kol atėjo tėtis, parodė, kurią mašiną turėčiau imti (savaime suprantama, nereikėjo nieko klausti, tiesiog sėsti ir važiuoti), pasišnekėjo su ten dirbančiu vyru ir nieko nenusprendė. važiuoti niekur nebereikėjo. pamačiau, kad žeme bėginėja voras (paukštėda ar tarantulas - sunku pasakyti). perspėjau tėtį, tačiau voras vis bėgo link mano kojų (greitai). bandžiau išsisukti, kol ten dirbantis vyras vorą pasiėmė. sakė, tai buvo jo augintinis. nežinau, kodėl, bet turėjome nakvoti tose dirbtuvėse. turėjau miegoti lauke (šalta nebuvo), netoli voro akvariumo, kuriame, beje jis retai kada svečiuodavosi - paprastai bėginėdavo laisvas. velniškai jo bijojau. naktį pratempiau, kaip bebūtų keista, išsimiegojau. ryte, mums visiems kartu pusryčiaujant, voras vėl lindo prie manęs. darbininkas papasakojo, jog leidžia sviestu suteptą pirštą nulaižyti vorui, šiam tai labai patinka, netgi gyvybiškai būtina. kažkodėl aš būtinai taip pat turėjau šitaip pasielgti. tėtis ragino, sakė, nėra ko bijoti. nežinojau, ar voras nuodingas, t.y. ar nepašalintos nuodų liaukos (kokia operacija ten bebūtų - nežinau). drebėjau, kai voras lipo mano ranka, porą kartų neišlaikęs jį numečiau, bet sugebėjau duoti nulaižyti pirštą. didžiavausi savim, bet voro vis tiek bijojau. bijojau ir šmirinėjančio skorpiono (mačiau jį nešantis medžio lapą pro mane. nežinau, kur ir kodėl), tačiau šiam aš nelabai rūpėjau. vėliau grįžau į miestą, į milžinišką dangorėžį, kuriame įsikūrusi firma lyg ir bankrutavo (tuo metu padariau tokias išvadas, pastebėjęs kitų elgesį ir paklausęs kalbų). jaunuoliai, daugiausiai studentai, (tarp jų ir aš) užėmė pastato kambarius ir įvairiai leido laiką, linksminosi: vartė bibliotekos knygas, žaidė stalo žaidimus, žiūrėjo filmus, bučiavosi, rūkė, tyrinėjo firmos dokumentus ir t.t. po kurio laiko turėjau eiti į parduotuvę kažkokio mažmožio. ieškojau neilgai, tačiau grįžtant paskambino Neringa, pasakė, jog ji jau kitame pastate. nė pati nežino, kuriame ar kaip ten patekti, bet toji vieta nuostabi, o aš būtinai turėčiau ateiti - ji laukia. klaidžiojau po miestą su žemėlapiu ir telefonu, kas 5min. skambindamas (į ežį) Neringai, tikslindamasis, kur ji yra, ką atsimena apie tai, kas aplink pastatą, vis sugalvodamas naujų klausimų. Išeiti ji niekur negalėjo, tad aš turėjau pastatą surasti pats. spėti privalėjau iki sutemstant, nes tuomet nebematysiu žemėlapio (nepaisant gatvių apšvietimo ir mobiliojo telefono šviesų). pakeliui sutikau žurnalistų-turistų grupę, kuri vaikščiojo po nesaugią arabiško miesto dalį. bandžiau juos aplenkti, tačiau įsukau į gatvę, kurioje tuoj tuoj turėjo įvykti balažinokokių grupuočių susirėmimas. kai tai pastebėjau, prie manęs pripuolė keli žurnalistai-turistai ir puolė klausinėti, ką mačiau, ką manau, apie tai, ką mačiau ir kitų “sensacingų” klausimų. negalėjau nieko atsakyti - kalbėjau telefonu su Neringa. jos taip ir neradau.
