Jon Kennedy - tell me how you feel (Bonobo mix).mp3
[2007-05-24]
Sušiktai maudžia. Nutirpo ranka. Akys sunkiai merkiasi, susiraukęs karts nuo karto pasižiūriu į balionus pro tamsias žaliuzes. Spalvoti burbulai, kurie vis tolsta, tolsta, tolsta… Gilių paties atsidusimų net nepajuntu. Norisi kažko lėto, bet sunkaus. Kad prispaustų, išspaustų visas sultis, kad negalėčiau nė garselio išlementi. Galva svaigsta taip, lyg būčiau girtas. Moralui nematau prasmės. Pasižadėjimams – taip pat. Atrodo, jie galėtų nuskambėti šimtus kartų, bet niekas taip ir nepasikeistų. Pirštu galėčiau parodyti, ko noriu, tiksliau, kaip noriu. Pirštu rodyčiau ir net nepasukčiau ton pusėn galvos. Suprantu, ko, bet nežinau, kaip. Žinau, kaip, bet nesuprantu, nuo ko pradėti. Galiu papasakoti apie tai, galiu duoti patarimą, kaip tai pasiekti, kodėl ir ko saugotis,ko vengti, bet negaliu pasinaudoti nė vienu savo patarimu. Gėda. Cinizmas neleidžia morališkai palūžti. Bent jau tam, kad vėliau galėčiau iš to pasijuokti. Emocijos prašosi leidimo, kurio, savaime suprantama, niekada negauna. Šaltas protas nesugeba pasirinkti nė tarp “taip” ir “ne” – tas ant to. Nėra vienintėlio neargumento, kurio užtektų. Savyje visuomet vertinau tai, ko niekada neturėjau. Meluoju, bet nesu tikras, ar tai nėra tiesa. Nesuprantu, kaip turėčiau atsižvelgti į ketinimus, kurių nėra, t.y. nebuvo. Kažko nerandu, nors apsidairius peršasi mintis, kad jau turėčiau būti radęs. Šaltas protas ją perša. Jis – mano trūkumas, kurio nekenčiu ir bijau, ir jį man maudžia.
