Madrid, NM, JAV.
mielas dienorašti,
ten gerai, nes yra daugiau laisvės ir mažiau viršsvorio. parduotuvėj dirba žmogus, o ne vergas, į ją ateina gyventojai, o ne vartotojai. aišku, tai nėra tobulas chaosas, teisingiausia demokratija, nuostabus individualizmas ir besąlygiška laimė. na, bet tarp dodge ram’ų, walmart’ų ir spurgų su glajum tai tikrai oazė. ta Amerika, kuri turetų asocijuotis su žodžiu ‘dream’, raudonom-baltom juostelėm, žvaigždutėm mėlynam fone ir tikriausiai ta emigracija ‘per Atlantą’. ‘čia’ gimė Harley Davidson (čia, beje, buvo nufilmuotas ir Wild Hogs), ‘čia’ gimė ‘muscle car’. tai yra Amerika, kurią aš myliu. kolega teisingai pastebėjo: nesvarbu, kokia kultūra vyrauja, nesvarbu, kokia vyriausybė valdo, nesvarbu, kokios klimato salygos - kiekvienoje šalyje yra tokių vietų, kuriose gali pajausti tą dvasią, vietų, kur šalis yra labiausiai pažeidžiama, nuoga ir graži. gal ir gerai, kad apnuoginta tėra nedidelė dalis kūno, tačiau vis tiek negali atsisakyti minties jį nurengti. siekiamybė, kurios verčiau nepasiekti - tik taip neišblėsta noras ieškoti naujų pomėgių, noras ir meilė dirbti ne dėl savęs, siekti ir matyti tiesą.
mano meilė nelaiminga, bet meilė tiesai negali būti nelaiminga. (vienos) tiesos nėra - nėra kuo nusivilti. prarasta meilė skaudina, nepasiekiama meilė verčia stiebtis, kilti.
ko tyli, mielas dienorašti?
kas nors iš Johny Cash fone
